mano smegenys pavyzdžiui yra kaip rėtis/tinklelis kavai košti ar daržovėms plauti, labai retas rėtis, didelės skylės, nepasisekė. Nedaug yra dalykų kuriems pavyksta užsikabinti ir kažkiek pasilaikyti ant to rėčio elemento kuris nėra rėčio skylė. O košia realybę šitas rėtis gana dideliu greičiu. Kaip spyd reiserio maždaug.
“Kai pasikėsinau į save, labai usiparinau. Kai stebėjau save gulinčią ežero dugne, tokią gražią nurimusią, aplipusią kriauklytėm ir infuzorijom, siurbiančią ausimis dugno smėlį, supratau, kad neišlaikiau žymiai lengvesnio negu vairavimo egzamino. Jaučiausi lyg nusivaliusi bottomą su doleriais nukritusiais iš dangaus, buvo gėda, su gėda santuokoje iki šiol ir gyvenu šioje pragaro provincijoje, kur nei kultūros anei kokių koncertų, anei sekso anei dievo, tik šudinos balto bato diskotekos. Na, o kas pas jus naujuksesnio?”
Tegyvuoja naujausios aukštosios pasamonės nano biotechnologijos, šiandien gavau laišką iš ANAPUS, iš savo savižudės bobutės Barbės. Lyg ir neminėjau jai, kad pritrūkau makulatūros tuoaletinėms reikmėms, matyt pati pasidarė išvadas (esi girdėjęs apie pačias save pasidarančias išvadas? tai yra automatinės išvados) ir nuėjo i artimiausią savo pragariuko pašto poskyri, kur už laiško išsiuntimą turbūt mokama kūno ir dvasios kančiomis, suplėšytomis šiknomis ir viešu išjuokimu. Velnius įsivaizduoju kaip mažus piktus vaikus skeiterius. Brrr. kaip šiurpu. Močiutė sumanė atkurti neprasidėjusius (kai gimiau jau buvo mirusi, prasilenkėme) santykius, tuo pačiu pabubinti (pabumbėti raštu) mane. Šaunuole.
…Nuo grybo krentanti Miranda stengėsi galvoti apie ka nors gero, “jos glėby jausiuosi kaip seniai nesijaučiau, priglusiu prie banginiškos krūtinės ir šauksiu - PO TAVIMI KAIP PO DEVINTU DEBESIU! Bet mintys trypė po galvą išskėtę baimės nagus ir neleido atsipalaiduoti. Vilties suteikė minkštumo jausmas žnegtelint į žalią karutį, kuris bobai stumiant tuoj pat nudardėjo link Tandadrikos centro. Centras buvo ne rotušė. Viduryje pievos stovėjo šulinys, iš kurio kilo rausvi burbulai, šalia šulinio vyko baltų mažų žmogeliukų, panašių į vanilinius spurdančius lėkštutėse pudingus vestuvytės, su mažu akordeonuku ir miško gėrybių vaišėmis. Žmogiukai mainė žiedus, bučiavosi ir čia pat kvatodami vienas kitam iš burnyčių traukė vaikučius, kurie pūtėsi augo beregint ir skubėjo šokti ir spjaudytis naujais vaikučiais. Tai buvo amžina šventė, Miranda nusibraukė vienišą susižavėjimo ašarą. Žmogeliukai buvo labai užimti vienas kito badymu kinietiškais pagaliukais ir šokiais, o boba, kaip MIrandai pasirodė, ruošėsi ją prausti. Šulinio vandeniu ir samanų gabalu ši trynė Mirandos kūną, kol tas pradėjo atspindėti kūriniją kaip veidrodis. Smagu pasidarė jai. Jautėsi kaip ka tik iš termometro išsilaipinęs gyvsidabris. Aš tesu veidrodis ir temato visi save gražesnius nei yra žvelgdami į mane. Boba aišku neleido per daug įsijausti, pertraukė ašutiniu botagu ir stumtelėjo gylyn į mišką. Eidama M žiūrėjo ne aplinkui, o į save, kokiu dailiu žaliu triko pasipuošė jos veidrodinis kūnas, žalią audinį puošė šenbeiten iškišančios galvytes orandžinės voveraitės ir spalvoti paukščiai. Ėjo gal valandą, kol priėjo didžiulius medinius angarus. Ten Miranda suprato, kas ji bus, jos kaip žmogaus karjera baigta, ji bus daiktas - veidrodis…
Piktoji Tandadrikietė pasirodė besanti grybpurtė, kaip kaminkrėtė. Jos darbas buvo nupurtyti spiegiančius “šalies prezidentus”, o jų patarėjus tekdavę net iš koto krapštyti. Neprižiūrimas grybas išvešėdavo iki mažos respublikytės su primityvia infrastruktūra (Prezidentas išleidžia įsakymą kirminui, kad reikia gaužti grybą, tas graužia, jis ir taip juk graužtų, sakysi prasminga? Seksualu? gal… bet tik ne prasminga!). Socialinių konstrukcijų TANDADRIKOJE nepakęsdavo.
Mano vairavimo instruktorius - pirmykštis akmens amžiaus Jėzuliuko prototipas, patiunintas šiuolaikinio staliaus kūnu ir iškalba (karočia krūtai), ir aišku įnagiais, moderniais įnagiais: mobiliaku, papildomais pedalais. Tais laikais Jėzuliukai stebuklus darydavo su moterimis, deginamų kvapių žolelių aromatais įsivilioję jas į urvus. Jie daugindavo ne žuvį, kaip esminis Jėzus, o moteris. Moterys, kaip ir dabar daugindavosi per pilvą, bet priešingai nei žuvį, moteris valgyti mėgo ne visi. Taigi mano instruktorius atskleidė didžiulę paslaptį. Kaip visada suvairavau kažką ne taip, kažką zigzagu vietoje spiralės, o jis stebukladario moterininko žvilgsniu žvelgdamas į mane tarė: Moteris tuo ir įdomi vyrui, kad daro kažką ne taip. Jei darytų viską TAIP, vyrai taikiai paliktų jas ramybėje, gal net pasidalintų vyrų moterų valstybėmis ir paštu keistųsi automobilių variklio detalėmis. Chui čia Jėzuliukas, čia aš Jėzuliukas nes myliu paprastus žmones, vairavimo instruktorius, maksimos pardavėjas, bet tik tol, kol jie geri. Nemyliu jų kai jie pikti. Myliu kai liūdni ir pilni nusižeminimo, arba matosi, kad linksmi yra tik dėl to, kad labai stengiasi tokie būti. O kai dėl to viso ano, tai tiesiog truputį apsigavau, visą gyvenimą bandžiau išmoki daryti viską TAIP. Paauglystėje net buvau pradėjusi keiktis ir spjaudytis.
Prieš miegą apsibarščiau sausu katino ėdalu galvoju ės ės, ir nei pats nepastebės kaip užmigsim apsikabinę.
Po kojom cypčiojo kaip minkšti žaislai šaligatvio kvadratėliai, jaukiai urzgė pakelės smilgos landžiodamos man į triusikus. Supratau, aš - TANDADRIKOJE. Puolusi į paniką nusukau porai smilgų sprandukus, bet kaip tik tuomet man įgylo ramybės bitė. Apsnūdusi žnegtelėjau ant didelio glitaus grybo. Snoozdama galvojau - gal ir TANDADRIKOJE yra vietos smulkioms verslininkėms - leidėjoms, kurios leidžia viską išskyrus CENSORED CENSORED CENSORED. Grybo kotą kažkas supurtė, išsigandau ar TANDADRIKOS nekrečia skepsio drugys, bet žiūriu - kotą purto boba pasiilgusi papurtyti kokią prasikaltusią katę ar ką.