Miranda 3
Tuesday, July 29th, 2008…Nuo grybo krentanti Miranda stengėsi galvoti apie ka nors gero, “jos glėby jausiuosi kaip seniai nesijaučiau, priglusiu prie banginiškos krūtinės ir šauksiu - PO TAVIMI KAIP PO DEVINTU DEBESIU! Bet mintys trypė po galvą išskėtę baimės nagus ir neleido atsipalaiduoti. Vilties suteikė minkštumo jausmas žnegtelint į žalią karutį, kuris bobai stumiant tuoj pat nudardėjo link Tandadrikos centro. Centras buvo ne rotušė. Viduryje pievos stovėjo šulinys, iš kurio kilo rausvi burbulai, šalia šulinio vyko baltų mažų žmogeliukų, panašių į vanilinius spurdančius lėkštutėse pudingus vestuvytės, su mažu akordeonuku ir miško gėrybių vaišėmis. Žmogiukai mainė žiedus, bučiavosi ir čia pat kvatodami vienas kitam iš burnyčių traukė vaikučius, kurie pūtėsi augo beregint ir skubėjo šokti ir spjaudytis naujais vaikučiais. Tai buvo amžina šventė, Miranda nusibraukė vienišą susižavėjimo ašarą. Žmogeliukai buvo labai užimti vienas kito badymu kinietiškais pagaliukais ir šokiais, o boba, kaip MIrandai pasirodė, ruošėsi ją prausti. Šulinio vandeniu ir samanų gabalu ši trynė Mirandos kūną, kol tas pradėjo atspindėti kūriniją kaip veidrodis. Smagu pasidarė jai. Jautėsi kaip ka tik iš termometro išsilaipinęs gyvsidabris. Aš tesu veidrodis ir temato visi save gražesnius nei yra žvelgdami į mane. Boba aišku neleido per daug įsijausti, pertraukė ašutiniu botagu ir stumtelėjo gylyn į mišką. Eidama M žiūrėjo ne aplinkui, o į save, kokiu dailiu žaliu triko pasipuošė jos veidrodinis kūnas, žalią audinį puošė šenbeiten iškišančios galvytes orandžinės voveraitės ir spalvoti paukščiai. Ėjo gal valandą, kol priėjo didžiulius medinius angarus. Ten Miranda suprato, kas ji bus, jos kaip žmogaus karjera baigta, ji bus daiktas - veidrodis…
